Atsiliepimai
"Psichoterapija - tai galimybė pažvelgti į save ir džiaugtis tuo, ką pamatei"

(iš www.pincetas.lt )



Atsisiųsk autogeninę treniruotę nemokamai
 

Mano pastebėjimai

SANTARVĖ SU SAVIMI IR KITAIS

Kartais klientai klausia, kodėl žmonėms nesiseka gražiai gyventi visiškoje santarvėje su savimi ir su kitais?

Labai supaprastintai galima atsakyti taip.

Tarp asmens ir visuomenės visada yra konfliktas. Socializacija slopina natūralius įgimtus individo impulsus, jei jie trukdo bendruomenei ir aplinkai (dažniausiai tai yra agresija ar seksualumas). Visuomenė siekia vaiką užauginti "patogų" jai, t.y. vaikas mokomas slopinti savo prigimtį ir tapti tokiu, kokio laukia aplinkiniai. Kadangi vaikas priklauso nuo suaugusių, tai jis labai stengiasi atitikti jų lūkesčius.

Tarp asmens prigimties poreikių ir visuomenės poreikių turėtų susidaryti pusiausvyra. Jei perlenkiama į kurią nors pusę, atsiranda sunkumų ir asmeniui, ir visuomenei.

Kas atsitinka, kai impulsai užslopinami?

Užslopintų impulsų nešama energija įgauna kitokią formą. Tai gali būti visai produktyvi, naudinga ir sveika transformacija, bet gali būti ir žalinga. Tuomet formuojasi nepasitikėjimas savimi ar tuščios ambicijos, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, depresija ir daugybė kitokių, dažniausiai skaudžių sutrikimų.

Taigi, jei žmogus išmoko bijoti savo pykčio, kuo giliau jį užslopinti ir nemoka juo produktyviai naudotis socialiai priimtinais būdais, tai jis pasmerktas dideliems sunkumams. Jis jausis nelaimingas, turės psichologinių problemų, su juo bus sunku aplinkiniams.

Vaikystėje nesupratau kai kurių dalykų. Maniau, jei mama šypsosi, tai todėl, kad aš gera, o jei susiraukusi, tai aš bloga. Tarsi jos nuotaika susijusi tik su manimi. Tarsi aš atsakinga už jos savijautą. Lyg aš būčiau tokia galinga,jog galiu priversti kitą gerai ar blogai jaustis.

Jau suaugau, bet dažnai jaučiuosi kaip anksčiau: - "...padariau kažką ne taip, nes jis nepatenkintas...".

Dabar žinau ir vis primenu sau, kad mano savijauta neturi nieko bendra su tuo, ar kito savijauta gera ar bloga.

Mano jausmai yra mano ir aš atsakinga už juos taip, kaip ir kiti atsakingi už savuosius.

Šiandien jaučiuosi bejėgė. Man sunku ir ši būsena erzina.

Noriu "išsikapstyti"…imu galvoti, ką gi apie tai žinau…

Žinau, kad bejėgiškumas rodo nuslopintą pyktį. Taigi, kažkuriuo momentu nepajutau pykčio, bijojau supykti ir dėl to atsirado nuovargis, bejėgiškumas, neviltis.

Dabar nusprendžiu atrasti pyktį ir jam sakau:

"Esu nelaiminga, pavargusi, skauda skrandį, žinau , kad tai kažkaip susiję su tavimi…ką AŠ tau , mano pykti, padariau?"

Pyktis man atsako:

"Tu mane pamiršai, nustūmei į giliausį kampą ir elgeisi taip, lyg manęs tavyje nebūtų.Tu buvai įsiutusi vakar ant savo kolegės, bet norėjai nejausti manęs, savo piktumo.Man nebuvo kur dingti, aš sukėliau tau skrandžio skausmą,Tu vis tiek nenorėjai manęs atpažinti. Tik išgėrei vaistų , kad skausmo nejaustum".

Nušvintu, nes tik dabar "atsimenu"(įsisąmoninu tai, kas iki šiol buvo nuslopinta į pasąmonę).Taip ,dabar žinau, kad kolegės elgesys mane labai įsiutino, ji buvo neteisi, bet aš patylėjau, kaip ir dažniausiai stengiuosi elgtis, pagalvojau, kad turiu būti supratinga,bijojau, kad išsakyti mano jausmai, atstums mane nuo jos ir kiti bendradarbiai prastai vertins . dėl to bus dar sunkiau bendradarbiauti, jausiuosi kalta, įžūli, nemandagi…

 

Gerai, kad apmąsčiau, dėl ko jaučiausi bejėgė ir atradau pyktį.Kartais aš visai kurčia savo jausmams.

Žinau, kad nebūtų taip baisu sau pripažinti pyktį . Aš bijau įžeisti kitą žmogų ir susilaukti jo atsakomojo pikto elgesio. O juk aš galiu rasti tinkamą būdą apie tai pasakyti. Pasakyti apie savo jausmus galiu kito neįžeisdama, nekaltindama.

KAI PYKTIS UŽGNIAUŽIAMAS, APIMA SKAUSMAS- DVASINIS IR FIZINIS. PASTEBĖTAS PYKTIS YRA PIRMAS ŽINGSNIS Į NAUJAS GALIMYBES (V.Satyr)

SĄMONINGAS KVĖPAVIMAS arba "NEPAMIRŠK KVĖPUOTI"

Tai paprasčiausias būdas pajusti pusiausvyrą.

Gilus, pilnas kvėpavimas ne tik aprūpina organus deguonimi, bet leidžia įsisąmoninti emocijas.

Kai oras sulaikomas viršutinėje krūtinės ląstos dalyje,emocijos užblokuojamos. Jaučiamas tik sunkumas. Susiformuoja nemalonūs pojūčiai kūne. Ilgainiui jie tampa nuolatiniais.

Kvėpavimo įsisąmoninimas - tiesioginis būdas pajusti, kad tebesi gyvas.

Kvėpuoti mums trukdo baimė ir nerimas.

Nuo vaikystės patiriame, kad instinktyvūs, spontaniški jausmai nepriimtini. Nesąmoningai išmokstame stiprius jausmus valdyti, t.y. sumažinti įkvepiamo oro kiekį, kuo mažiau jo leisti patekti į krūtinės ląstą, žemiau kaklo.


 
Kai kurios teisės saugomos © Danguolė Iškauskienė 2009